"- Tomai, - pasake Daglas. - Prizadek man viena dalyka, gerai?- Prizadu. Ka?
- Tu, aisku, mano brolis, ir gal as kartais supykstu ant taves, bet visada buk prie manes, gerai?
- Ir tada, kai tu esi uz miesto su kitais dideliais berniukais?
- Na... zinoma... ir tada. Bet as norejau pasakyti va ka: tu neiseik, neisnyk, supranti? Niekad nepakliuk po automobiliu ir nenukrisk nuo kokios uolos.
- Dar ko! Kuo tu mane laikai, a?
- O jeigu mums pasidarys visai riesta ir abu visai susensime - na, busime kokiu keturiasdesimt ar net keturiasdesimt penkeriu metu, - tada galesime isigyti aukso kasykla kur nors Vakaruose, sedesim sau, rukysim kukuruzu tabaka ir auginsime barzdas.
- Auginsime barzdas! Oho!
- Stai ir sakau tau, visada laikykis manes ir ziurek, kad tau nieko neatsitiktu.
- Gali buti ramus, - atsake Tomas.
- Ir apskritai as ne tavimi rupinuosi, - paaiskino Daglas. - Man daugiau rupi, kaip Dievas tvarko pasauli.
Tomas pagalvojo valandele.
- Nieko, - pasake jis pagaliau. - Jis vis del to stengiasi."
(R. Bradbury "Pieniu Vynas")
Fotografuota: Geguze 2010
Vieta: Anglija
No comments:
Post a Comment