Vasario blog'o virselis

Viena velyva vasario (ne vasaros) vakara... isejom su Braskium pasivaikscioti ir parsinesem sita nuotrauka.

Dabar primena ji man ilgais, minkstais seseliais ispuosta taka, eile vienisai tusciu suoliuku, susalusius ranku pirstu galiukus ir ora, persismelkusi pernyksciu lapu kvapu. Buvo jaukus vakaras.

...ir lyg tyla uzpildantis fonas, mintyse skamba dar mokykloje skaitytas H. Radausko eilerastis "Vakaras":

Vakaras. Nereikia nieko,

Tik sėdėti ir žiūrėt,

Kaip ta saulė mus palieka,

Ir lyg vakaras žėrėt.

Ir matyt, kaip upėj gluosnis

Atsispindi ir lanka,

Ir kaip žemę ima glostyt

Šilto vakaro ranka.

Ir girdėt ties galva skrendant

Nepažįstamus paukščius,

Ir matyt į naktį brendant

Kažką murmančius medžius.

Taip sėdėti ir žiūrėti

Be jokios, jokios minties

Ir jau nieko nenorėti,

Nieko, nieko, net mirties.

Nėra nieko panašaus.

Fotografuota: Vasaris 2010

Vieta: Anglija (Crawley)