Šventoji duona

Šventoji duona

1

Retai pas mus kvepėdavo ragaišis,

Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma.

Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius

Į pečių malkas kraudavo mama, -

Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos.

Duonelė, ji sakydavo, šventa!

Ne veltui, pirmą kepalą pašovus,

Žegnodavo jį drebančia ranka.

O kai lig soties duonos prižiaumoji,

Tai ir į aslą nukrenta pluta.

Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja:

- Pakelk, sūnau, duonelę!

Ji - šventa.

2

O štai dabar:

Voratinkliai jau draikos.

Ruduo, ruduo! Ir liūdna ir graudu -

Lig šios dienos nesuvežtos padraikos,

Sugrėbstytos prieš mėnesį ar du.

Nejaugi mes prikrovėm pilną kluoną

Ir ten daugiau nė varpa nebelįs?

Nejaugi mes jau tiek turtingi duona,

Kad galim ją barstyti į šalis?

Kiek varpų jau iškūlė vėjai, lietūs

Jau ne viena ir žemėn suminta...

Nejaugi joms nebuvo kluone vietos?

Pakelk, sūnau, duonelę!

Ji - šventa!

(Justinas Marcinkevičius)

Fotografuota: Sausis 2010

Vieta: Ispanija (Madrid)